Atgal  sra  
Didžioji tautų draugystė „Bablende”

Danutė Skudžinskaitė

Jau pamažu ima blankti vasaros prisiminimai ir visa tai, kuo gyvenau vasarą, rodos, liko taip toli... Ech... Kad ir kokie sunkūs buvo „angliški” darbai, bet vis tiek taip norisi sugrįžti ten, kur svarais „lyja”.


Vilniaus oro uoste susitikome visi penki lietuviai, pasirengę skristi į Anglijos vakarus, į pono Babbo ūkį (vėliau pradėtą vadinti „Bablendu”), ir jau tada supratome, kad liūdėti neteks – visi keliavome į lietaus šalį pirmą kartą. Nežinojome, nei ką reiškia sutartyje nurodytas „darbas su gėlėmis”, nei kokios bus gyvenimo sąlygos, nei kokie naujieji kaimynai mūsų laukia.

Pažintis su cukraus mėgėjais
File1.png
Tai ne Pietų Amerikos plantacijos. Taip atrodo Anglijos žemės ūkio laukai ir du lietuviai juose

Nebuvome pirmieji, atvykę į ūkį. Vėlų vakarą mus pasitiko šeši bulgarai, padėję sunešti lagaminus, pilnus „botų” ir „vaterprūfų”. Tarpusavyje susišnibždėjome, kad naujieji draugai pernelyg draugiški ir tai mus, tikrus lietuvius, dar namuose draugų primokytus nepasitikėti niekuo, net pačiais savimi, privertė bulgarus įrašyti į įtartinų tipų sąrašą. Pirmoje sąrašo vietoje (anksčiau tą vietą buvome skyrę kietiems lietuviams, kuriuos dar rengėmės sutikti ateityje) jie atsidūrė tada, kai dar nespėjus užsikaisti rytinės kavos išgirdome beldimą, o atidarius duris – ir prašymą: „Paskolinkite cukraus, prašom. Grąžinsime, kai tik nusipirksime”. Nenorėjome pasirodyti nedraugiški, todėl atseikėjome pilną stiklinę, bet kaip ir tikėjomės, skolos taip niekas ir negrąžino...

Įsidienojus nutarėme pasižvalgyti. Didžiausią įspūdį paliko dienos šviesoje pamatyti cukraus mėgėjai: visi tamsaus gymio, garsiai kalbantys ir be galo daug rūkantys (šis jų žalingas įprotis davė mums nemažai piniginės naudos – cigaretes pardavėme net 4 kartus brangiau, nei pirkome Lietuvoje).

Bulgarai į Angliją buvo atvažiavę diena anksčiau negu mes, bet likti jie planavo net iki lapkričio pradžios (dabar tikriausiai jie jau rūšiuoja paskutines pono Babbo bulves ir svajoja apie bulgarišką brendį).

Triukšmas 6 valandą ryto

Kitomis mūsų kaimynėmis tapo lenkės. Gal dvi savaites spėliojome, kiek jų apsigyveno gretimame karavane, kol galiausiai suskaičiavome – lenkių buvo šešios. Nors iš jų keliamo triukšmo buvo galima pagalvoti, kad šalia apsigyveno pusė didžiosios Lenkijos.  Niekaip negalėjome suprasti, iš kur jos semiasi energijos: nuo 7 val. ryto iki 4 val. po pietų skina netoliese esančiame ūkyje braškes, grįžusios pusvalanduką pailsi, pavalgo, o tada jau ir prasideda didieji „koncertai”. Ypatingai gerai dienos darbams nuteikdavo lenkaičių rytinis pasišūkavimas 6–7 val. ryto, kai mums reikėdavo keltis tik 8 val... Mintyse kūrėme planus, kaip čia jas užčiaupus, bet taip ir nesiryžome – tik kelis kartus užkalbinome angliškai, bet lenkaitėms ta kalba buvo visai nesuprantama…

Slovakų mafija

Ar kada teko girdėti patarimų, kaip sugauti kiškutį, kurių Anglijoje apstu kaip ir dirbančių studentų iš Lietuvos? Vienas slovakas mums papasakojo: „Norint pagauti kiškį, reikia paimti akmenį ir juodų pipirų. Akmenį padėti lauko viduryje, ant jo pabarstyti pipirus ir… laukti. Ateis kiškutis, pauostys pipirus, nusičiaudės, o čiaudėdamas trenksis galva į akmenį ir užsimuš”. O juokingiausia, kad tas pats slovakas taip ir padarė. Laukė kelias dienas, bet kiškučio kaip nebuvo, taip nebuvo. Galų gale vieną rytą po akmeniu rado raštelį: „Tu ką – galvoji, kad aš kvailas? Kiškutis”.

Visi slovakai (du vaikinai ir dvi merginos) buvo labai linksmi žmonės: tai pagalvių karą žaisti sugalvoja, kuris vėliau išauga iki sofų karo, tai bando išsiaiškinti lietuviškos ir slovakiškos „mafijos” privalumus.

Vieną naktį virtuvėje (ji buvo ne karavane, o atskirame pastate) girdėjome triukšmą. Niekas į tai nekreipė dėmesio, bet ryte visi nustėrome: iš mūsų virtuvės dingo stalas! Visur jo ieškojome, bet veltui. Tik po gero pusdienio stalą aptikome vaikinų dušuose. Nutarėme pasiduoti slovakų „mafijos” provokacijoms ir… pavogėme jų užuolaidas, be kurių jų karavane verdantis gyvenimas turėjo būti lyg ant delno. ant stalo padėjome keturis akmenis, pabarstėme juos pipirais ir šalia palikome raštelį: „Jūs žinote, ką daryti. Kiškutis ir lietuvių mafija”. Po tokių juokų sekė ne pykčiai, o… draugiška vakarienė, kurią mums surengė slovakai.
File3.pngGimę medžiotojais ukrainiečiai

Ukrainiečiai į ūkį atvyko tik po gero mėnesio. Širdis atsigavo išgirdus rusų kalbą ir pamačius jų kuprinėse lašinius bei juodą duoną. Nelabai mus suprato lenkės, bulgarai ir net draugai slovakai, kai pasigardžiuodami kimšome ukrainiečių dovanas.

Po neilgos „medžioklės” parduotuvėje mėgavomės ne balandžiais, o keptais viščiukais

Naujieji atvykėliai greitai tapo mūsų draugais, bet tikrai ne dėl to, kad pamalonino mus lašiniais. Ukrainiečiai buvo labai paprasti žmonės, mokantys tik savo gimtąją ir rusų kalbas. Tikriausiai dėl to visada stengėmės jiems padėti. Bet pagalbos jiems neprireikė, kai nutarė maisto susimedžioti. Tai naujieji kaimynai mokėjo geriausiai: vieną dieną kiškutį (neprireikė nei akmens, nei pipirų) iš laukų parsineša, o kitą dieną ūkio mechaniko auginamais fazanais sugalvoja pasilepinti… Teko girdėti, kad kituose ūkiuose gyvenantys ukrainiečiai nepraleido progos pasigardžiuoti ir balandžių mėsyte.

Nuolat žavėjomės naujųjų draugų medžioklės įgūdžiais, bet kažkodėl taip ir nesiryžome ragauti jų gaminto maisto…

Internacionaliniai vakarėliai

Labai triukšmingais vakarėliais mūsų ūkio gyventojai negalėjo pasigirti. Gerai, kad turėjome bendrą kambarį su įėjimais į kiekvienos tautybės studentų virtuves, todėl nė vienas neišvengdavo pasilinksminimų. Tik gaila, kad jau per pirmą vakarėlį visi nepagailėjo ir sunešė viską, ką turėjo dar iš namų atsivežę: bulgarai – brendį, slovakai – „slivovicą”, lenkės – riestainio skylę, o ukrainiečiai – pačios tikriausios „vodkos”. Per kitus vakarėlius visiems tekdavo tenkintis pigiu anglišku alumi ir dešimteriopai (lyginant su lietuviškomis kainomis) brangesne degtine.

Įdomiausia buvo tai, kad vos tik burnoje pajutę alkoholio skonį visi, mokantys tik savo gimtąsias kalbas, imdavo ir pradėdavo susišnekėti su visais! Greitai buvo prieita išvados, kad degtinė moko tarptautines kalbos.

Mums, penkiems lietuviams, teko didelė garbė dalyvauti ir tikrame angliškame vakarėlyje: „supervaizerė” pakvietė į jos namuose vykusias brolio išleistuves. Tokių pakviestųjų ten buvo dar bemaž du šimtai! Visi mėgavomės pačiais tikriausiais angliškais valgiais ir… mokamais gėrimais. Vaikinai nuėjo atsinešti alaus ir grįžo persikreipusiais iš nuostabos veidais – puslitris alaus čia kainavo net 20 litų! Nenuostabu, kad beveik visi vakarėlio svečiai užantyje nešiojosi po butelį alkoholinių gėrimų.

Išsiskyrimo liūdesys

Daug dirbę ir keliavę po ūkanotąją Angliją net nepastebėjome, kaip prabėgo vasara. Tik tuomet, kai jau reikėjo važiuoti namo, supratome, kokie artimi mums tapo tie žmonės, kurie gyveno vos už kelių žingsnių. Kiekvieną dieną kuri nors panelė apsiverkdavo, kas nors ilgesingai atsidusdavo… Nebuvome išimtis ir mes. Paskutinis vakarėlis linksmumu prilygo šermenims, kurių įspūdį užtemdė didžiulis džiaugsmas, lėktuvo ratams palietus Lietuvos žemelę.


(c) Universitas Vytauti Magni