Atgal á sàraðà  
Egzotiškoji dūdmaišių Škotija

Lina Pelanytė, PMDI III k.

Daugelis studentų vasarą sąžiningai ir kruopščiai dirbo juodžiausius darbus užsienyje. Aš pati dirbau Škotijos braškynuose, todėl savo įspūdžiais norėčiau pasidalinti su jumis. Gal mano patarimai ar išgyvenimai padės jums patiems apsispręsti, kur važiuoti - į JAV ar į Angliją.


File1.pngBraškės ant Šiaurės jūros kranto!

Sunku turbūt įsivaizduoti lietuviams, kaip škotai neįvertina Šiaurės jūros pakrantės grožio ir čia augina braškes, bulves ar kopūstus. Jūra jiems - įprastas dalykas: visur didžiuliai skardžiai, natūraliai tarp uolų susiformavusios duobės ir arkos. retai pamatysi paplūdimį, kur galima maudytis.

Šiaurės jūros pakrantė visiškai kitokia nei mums įprasti Baltijos paplūdimiai

Galima sakyti, jūra mus ir gelbėjo: vien pažiūrėjusi į ją pasisemi jėgų ir stiprybės vėl skinti braškes. Dirbome su viltimi, kad vakare, po darbo, mes prie jos nulėksime. Visi žino, kad braškių skynimas - "juodas" darbas: prasideda nugaros ir kelių skausmai, brauki prakaitą ir nematai lysvės galo... Todėl ne visi draugai iškęsdavo šį pragarą: kartais vaikinai nusnūsdavo vagos gale arba visi, netekę kantrybės, žaisdavome braškių karą.

Kai paklausdavau savo kelionės draugų, kaip jiems patiko vasaros darbai, jie ilgai negalvodami atsakydavo: "Jautėmės kaip didelėje vasaros stovykloje, kurioje pilna linksmo jaunimo iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Slovakijos ir Estijos. Dažnai nesuprasdavom, kad mes dirbam ir dar pinigus gaunam. Atrodė, kad turime greitai atlikti keletą darbų, paskui - visas laikas mūsų".

Įdomi ir nenuspėjama kelionė į Edinburgą

Ūkininkai organizuodavo keliones autobusu, bet mums labiau patikdavo ekstremalios ir nenuspėjamos kelionės bei nuotykiai. Vienas iš studentiškiausių ir pigiausių keliavimo būdų - tranzavimas. Jis mums labai praversdavo, kai sumanydavome greitai ir nemokamai nuvažiuoti į bet kurį Škotijos miestą. Žmonės ten labai paslaugūs ir draugiški, mašinos greitai sustoja (ypač merginoms) - dažnai nereikia laukti nė penkių minučių.

Įgijusios truputį patirties trise nusprendėme tranzuoti į Škotijos sostinę Edinburgą (apie 150 km nuo mūsų ūkio). Pasidarėme kortelę su užrašu "EDINBURGH" ir išsirengėme į kelionę. Mums labai sekėsi: žmonės, kurie sustodavo, pasakojo apie Edinburgą, patarė, kur galėtume nueiti. Tik važiuodamos sužinojom, kad tą dieną prasideda garsus miesto festivalis, kuris tęsis visą mėnesį. Ir iš tiesų buvo įspūdinga: festivalis vyko tiesiog gatvėje ar mažose scenose. Meniškos išvaizdos aktoriai atlikinėjo performansus, kitas ilgaplaukis cirkininkas žongliravo ugnies fakelais. Vienas aktorius, užsikoręs ant ilgų "kojūkų", žaidė su vaikais futbolą ir šokinėjo per virvutę (kaip jis ten nenukrenta, sunkiai visi galėjome suprasti). Toliau buvo galima pamatyti "stepo" šokį ir išgirsti netradicines dainas. Balta kaip sniegas romėniška statula ir bronzinis angelas neleido praeiviams liūdėti. Pasirodo, ten buvo gyvi žmonės, kurie kvietė su jais fotografuotis. Vakare mus pasitiko ragana su didžiuliu randu per visą veidą (sako, ji tikra), nusivedė mus su turistų grupele į požeminį miestą, kur nyku, baisu ir drėgna…File0.png
Mes taip įsisukome į festivalio sūkurį, kad nepajutome, kaip greitai prabėgo laikas. Jau ir temti pradėjo, o namai juk toli… Parvažiavome laimingai apie vidurnaktį. Mes stebėjomės žmonių gerumu ir, pasirodo, gąsdinome juos savo drąsumu.

Laisvalaikis įsimena labiau nei darbas

Vieną laisvą sekmadienį išsinuomavome dviračius ir nusiteikėme ilgam žygiui. Labai toli su jais nenuvažiuosi, tačiau apie 50 kilometrų įveikdavome. Ištvermingiausi pasiekė gražiuosius Viktorijos sodus, o važiuodami vingiuotais kelias gėrėjomės kalnais ir ežerais tarp jų.

Prie Edinburgo pilies praeivius linksmina veikėjai iš filmo "Narsioji širdis"

Nevengdavome ir žygių pėsčiomis. Vieną popietę visi pasijutome tokie energingi, kad nutarėme pasiekti tolumoje nusidriekusius kalnus. Jie mums atrodė ranka pasiekiami. Klydom - nuėjome apie 20 kilometrų, o kalnai vis dar buvo tolokai. Jie žiūrėjo ir juokėsi iš mūsų.

Grįžusi į Lietuvą labai pasiilgstu to permainingo oro, dūdmaišio skambėjimo, nuolat besišypsančių ir paslaugių žmonių, kalnų, kitokios - škotiškos jūros, bet tik ne braškių!


(c) Universitas Vytauti Magni