Atgal  sra  
Švedijoje trūksta tik lietuviškų emocijų ir jausmų

Svajūnė Aleksandravičiūtė, HMF III k.

Indrė, kaip ir daugelis mūsų universiteto studentų, šią vasarą nenorėjo tūnoti Lietuvoje ir nieko neveikti. „Norėjau pakeliauti, užsidirbti”,– sakė ji. Mergina mielai būtų vykusi į visų  pamėgtąją Ameriką,  tačiau rugsėjo 11osios įvykiai pakoregavo jos planus: „Nebuvau tikra, kad  JAV jausiuosi saugi,  taigi nusprendžiau nerizikuoti ir rinktis patikimesnį variantą. Važiuodama į Švediją žinojau, kad nieko neprarasiu ir į skolas tikrai neįbrisiu. Tame ūkyje jau buvo dirbusi viena mano pažįstama, todėl  man  jį ir rekomendavo.”


Ūkio, kuriame Indrė dirbo, savininkas pavasarį lankėsi Lietuvoje, taigi mergina su  juo jau buvo susipažinusi. Indrė gyveno ir dirbo nedideliame Švedijos miestelyje Skovoce. Ji kartu su kita lietuve Vaida gyveno švedų  šeimoje, kurioje merginos jautėsi kaip namuose. Indrei  jos šeimininkai Inger ir Bjornas buvo kaip tėvai. Jai nė karto neteko nusivilti švedų svetingumu ir rūpestingumu.
File0.png
Švedų gėlynai džiugino spalvų gausa

Indrė dirbo  šios šeimos ūkyje šilaugių (tai uogos, labai panašios į mėlynes, tik kur kas didesnės)  plantacijose.  Ji ne tik rinko šias uogas, bet ir ravėjo. „Darbas nebuvo lengvas, kartais iš tiesų labai pavargdavome, tik šeimininkai buvo nuostabūs, neleisdavo persitempti. Nuolat darydavo arbatos pertraukėles, kurios tęsdavosi nuo penkių minučių iki kelių valandų”, – prisimena Indrė.  Bjornas buvo labai išsilavinęs, daug  keliavęs, ne kartą lankęsis Lietuvoje, labai jaunatviškas,  ypatingą humoro jausmą turintis švedas. Kartais per arbatos pertraukėlę jis atsinešdavo Lietuvos žemėlapį ir rodydavo, kurį Lietuvos kampelį  yra aplankęs. Indrė daug diskutuodavo su juo apie Lietuvą, jos žmones. Švedijoje mergina daug ko išmoko: „Ypatingai išmokau prižiūrėti ir mylėti save – jei blogai jaučiuosi, tai stengiuosi nieko nedaryti”.

Švedų kitoks mentalitetas

Indrę sužavėjo  švedų mentalitetas: „Jie tokie šalti,  kartais atrodo, kad visai neturi jausmų. Šioje šalyje neteko matyti depresijos, streso ar nervų apraiškų. Visi labai mandagūs, malonūs ir visada  besišypsantys. Apie jokius sunkumus niekas nekalba. Trumpai tariant – jokių neigiamų emocijų”. Visgi mergina pasiilgo nuoširdaus lietuviško bendravimo, jausmų ir net keiksmų. „Švedai  visiškai  nemoka jaudintis ar nervintis. pavyzdžiui, į parduotuvę reikėdavo pristatyti dvidešimt dėžių šilaugių, o darbo pabaigoje mes turėdavome tik dešimt. Mes labiau jaudindavomės nei Bjornas su Inger. Jie mus ramindavo: „O kam? Priduosime tiek, kiek galime. Kam persistengti?”.

Švedų nuomone, svarbiausia yra jaustis laimingam. O tam reikalingas tam tikras požiūris: visai nebūtina nervintis dėl to, ko negali pakeisti. Nebūtina  pervargti ar stengtis padaryti tai, kas neįmanoma. Ir net prasidėjus lietingajam sezonui ir visiems vaisiams pradėjus pūti jie nė kiek nepanikavo: „O ką mes galime pakeisti?”, – nesuprato lietuvaičių nerimo švedai.

Tačiau kad ir kaip švedai myli ir saugo save, jie beprotiškai daug dirba, todėl ir yra turtingi.
File3.png 
Švedams svarbiausia – saikas

Švedijoje svarbiausia yra saikas, mokėjimas mėgautis viskuo, netgi darbu.Švedai daug keliauja, labai daug dėmesio skiria namų aplinkai, interjerui, tačiau visiškai nesureikšmina aprangos. Drabužius perka tik per visiškus „seilus”. Ypatingai svarbus švedams yra maistas, jam jie pinigų negaili. Jiems labai svarbios įvairios smulkmenos: stalo puošmenos, serviravimo detalės. Beje, per kiekvienus pietus ar vakarienę jie, kaip ir prancūzai, geria vyną. Švenčių metu jie beveik visada rengia ir Lietuvoje  jau gerai žinomą „švedišką stalą” su lengvais užkandžiais. Tiesa, jie niekada neprisigeria ir nesupranta tų, kurie nejaučia saiko prie stalo. Anot Bjorno, geriau kiekvieną dieną išgerti po taurę vyno nei vaidinti abstinentą, o švenčių metu prisigerti kaip kiaulei. Prie stalo švedai kalba tik labai lengvomis temomis: apie šeimą, vaikus, keliones arba  daug juokauja.  Jie visiškai nekalba apie politiką, nelaimes ar problemas. Tokios temos prie švedų stalo – tabu.

Malonieji ūkio šeimininkai Indrei tapo antraisiais tėvais

Birželio 23–25 dienomis švedai, kaip ir lietuviai,  švenčia  „Jonines”, vasaros vidurio šventę (midsummer party), kurios metu valgomos tik jūros gėrybės: vėžiai, krevetės, austrės. Rugpjūčio 8–10 dienomis  švedai švenčia Vėžių šventę. Tuo metu jie verda daugybę vėžių, ypatingai serviruoja stalą – lėkštės ir servetėlės būtinai turi būti su vėžiukais. „Vėžių šventės metu mes virėme apie tris šimtus vėžių. Tai iš tiesų puiki šventė”, – prisimena Indrė.  Tiesa, Indrei nepatiko tai, kad švedai švenčių metu visiškai nešoka. Tačiau lietuvaitei tai nebuvo problema, ji pati imdavosi iniciatyvos ir organizuodavo šokius.

Vos netapo žvaigžde

Indrė susipažino su vietinio miestelio muzikantu Pėteriu, kuris buvo labai malonus ir netgi nusivežė ją į savo koncertą. Indrei sėdint salėje ir klausant jo dainų jis publikai pasakė, kad šioje salėje yra svečias iš Lietuvos, ir pakvietė Indrę dainuoti ant scenos. Žinoma, mergina buvo nustebinta ir sutrikusi, tačiau Švedijos publikai padainavo lietuviškai. Muzikantas buvo taip  sužavėtas jos dainavimu, kad  net siūlė jai pasilikti Švedijoje ir žadėjo padaryti   žvaigžde. Tačiau Indrei kur kas svarbesnės buvo studijos mūsų universitete nei dainininkės karjera Švedijoje.

Beveik tris mėnesius Indrė gyveno ir dirbo Švedijoje, vėliau savaitę keliavo po Norvegiją, kurią Indrė vadino „nuostabia šalimi”. Studentė džiaugiasi nauja patirtimi, naujais įspūdžiais ir uoliai tęsia studijas mūsų universitete, nes, anot jos, norint ko nors gyvenime pasiekti, reikia labai daug ir su malonumu dirbti. Tą ji suprato vasarą praleidusi Skandinavijoje.


(c) Universitas Vytauti Magni