Atgal á sàraðà  
Įsimylėjau braškių lauke

Kristina Aleksynaitė, HMF III k.

IÅ¡vykę į užsienį uždarbiauti mÅ«sų studentai parsiveža į Lietuvą ne tik uždirbtus pinigus, daugybę įspÅ«džių ir prisiminimų, pasikeitusią savimonę ir pasaulėžiÅ«rą, bet dažnai ir skaudančią Å¡irdį dėl  svetimoje Å¡alyje, už tÅ«stančio kilometrų, paliktų naujų draugų, o svarbiausia – mylimų žmonių.


File1.pngMilijonų merginų svajonė – romanas su tikrąja futbolo žvaigžde Davidu Beckhamu

Atsidūrę svetimoje, mums neįprastoje aplinkoje, be artimų žmonių, draugų, įprastų kasdieninių dalykų, pasikeitus ne tik oro sąlygoms, bet ir patekus į kitos kultūros, kitokio mąstymo ir mentaliteto šalį, tampi labiau pažeidžiamas, jautrus, tiesiog ne toks, kokį tave įpratę matyti artimieji ar net tu pats.

Išties tokiais momentais tau tampa reikalingas draugas, padedantis sunkią minutę, ant kurio peties galėtum išsiverkti ir pasiguosti. Todėl daugelis, sugrįžusių iš vasaros darbų užsienyje, į klausimą: „Apie ką galvoji, nostalgiškai prisiminęs vasarą”, atsako, jog sunkiausia buvo išsiskirti su draugais, vargusiais kartu su tavimi, padėjusiais tau. O dažnas graudžiai atsako palikęs svetimoje šalyje ir savo širdies draugą.

Mūsų universiteto studentė Daiva, dirbusi šią vasarą Amerikoje, su šypsena prisimena ten atrastus naujus draugus, kartu ne tik sunkiai dirbusius, bet ir linksmai šventusius darbo pabaigą. „Labai sunku buvo skirtis su draugais, nes žinojome, kad matomės paskutinį kartą. Juk gyvename skirtingose šalyse – vieni Lenkijoje, kiti Latvijoje, ir nėra taip lengva susitikti. Todėl buvo daug ašarų paskutinę dieną”, – kalbėjo Daiva.

Kai kurie mūsų studentai sugrįžta girdamiesi turėję fantastišką vasaros romaną: „Juk visi esame žmonės, tiek būdami Lietuvoje, tiek išvykę kažkur toli”, – sako vienas mano pažįstamas studentas. Kai kurie iš mūsų, palikę Lietuvoje brangius žmones, tiesiog iš anksto neabejoja, jog nebus „šventieji”. Živilė, dirbusi vienoje Anglijos fermoje, jau iš patirties žinojo, kad gali susidraugauti su vaikinu, nes praėjusią vasarą turėjusi nepakartojamą romaną. Anot Živilės, tokie romanai padeda jaustis reikalingai, laimingai, mylimai. „Turėdama šalia savęs artimą žmogų, nesijauti tokia vieniša, – sakė ji ir pridūrė, – svarbiausia yra per daug „neįsijausti”. Reikia visada prisiminti, kad tikros draugystės iš to negali išsirutulioti, nes esame skirtingų tautybių žmonės, todėl tolesni santykiai būtų labai jau sudėtingi.”

Daiva, atvykusi į Ameriką, pastebėjo, kad amerikiečiams patinka simpatiškos užsienietės, todėl „tarptautiniai meilės romanai” ten nėra naujiena. Dėl to atvykusios merginos iš užsienio sulaukdavo ne tik labai daug dėmesio, bet ir didelio amerikiečių merginų pavydo. „Kildavo tikros intrigos”, – prisiminė Daiva.

Tačiau ne visiems „vasaros meilės romanai” atrodo tokie trumpalaikiai. Štai vienas mano grupės studentas, išvykęs metams į egzotišką šalį, ne tik įsimylėjo kitos tautybės, kitos odos spalvos merginą, bet ir pakeitė savo religiją. Kaip teigia viena mano draugė: „Tai nėra tikra, tiesiog tu patenki į kitą gyvenimą, kitas taisykles. tačiau mes esame tokie, kokie esame čia, Lietuvoje. Ir nevertėtų to pamiršti”. Bet ar tokie gyvenimo pasikeitimai gali būti tik dėl to, kad jauteisi vienišas svetimoje šalyje?
File3.png
Tarptautinų ryšių „plėtojimo” įkarštis – vasarą

„Manau, kad esmė yra ta, kaip tu supranti tuos santykius – ar tau reikia tik „vasaros romano”, ar tu sutinki vertą dėmesio žmogų, ir tada nei tautybė, nei kultūrų skirtumai nesukelia problemų. Šią vasarą susipažinau su žmogumi, pakeitusiu mano mąstyseną, elgesį, ateities planus. Visiškai nebuvo jokio romano, tačiau šis žmogus liko mano širdyje ir ateityje ketinu palaikyti su juo ryšius”, – kalbėjo mano pašnekovas Marekas, Lenkijoje studijuojantis ekonomiką.

Lina – viena iš užsienyje dirbančių studenčių, Ukrainoje studijuojanti mediciną, prisipažino, kad „vasaros meilė” pakeitė visus gyvenimo planus. Atvykusi dirbti į Angliją, ji susipažino su vienu savo tautiečiu. Po linksmos vasaros kartu mergina pasijuto esanti nebe viena. Ši žinia nebuvo labai linksma jaunai studentei ne tik todėl, kad ji dar nebuvo pasirengusi tokioms gyvenimo permainoms, bet ir dėl to, kad šio vaiko nenorėjo pripažinti jo tėvas. Po ilgų mąstymų, ką daryti, – abortą ar sugrįžti namo ir pasakyti tėvams: „Sveiki, aš grįžau ne viena”, – Lina nutarė gimdyti kūdikį. Tačiau jos veide iki pat išvykimo buvo galima matyti abejones ir susirūpinimą.

Kalbėdama su iš užsienio sugrįžusiais studentais apie „meilės romanus darbe” supratau, kad pasaulyje šiuo klausimu neegzistuoja jokios taisyklės. Todėl vieniems draugystė su svetimtaučiu gali atrodyti tik vasaros pramoga, o kitiems – naujo gyvenimo pradžia. Svarbiausia yra prisiminti – kad ir kokioje „stebuklų šalyje” tu tuo metu būtum, reikės sugrįžti namo ir gyventi pagal senas taisykles...


(c) Universitas Vytauti Magni