Atgal  sra  
Vaistų nuo vienatvės ir nostalgijos paieškos meno parodose

Dėst. Alvydas Vaitkevičius
File3.png

Sakoma, kad menas suartina žmones... Taigi gal tai sugeba ir menotyra? Nežinau, kaip kitų meno rūšių ar kursų dėstytojams sekasi sielų lygmenyje susidraugauti su ištikimiausiais jų studentais, bet Meninės fotografijos kurso metu tai atsitinka... Todėl ir pasibaigus mokslams dažnai išlieka pastovus dvasinis ryšys su tokiais studentais. Vieną iš pavyzdžių apie meninius įspūdžius, patirtus „trečiojo semestro” metu JAV bei laiškais aprašytus, autorei sutikus čia ir pateikiu.
(Autorės vardas pakeistas)




Į dangų besistiebiantys šalti stiklo ir plieno milžinai – dažni vienatvės ir nostalgijos palydovai



06 14 02
Mielas dėstytojau,

Kad Jūs galėtumėte kaip nors įsivaizduoti, kokie lobiai sukaupti Chicagos dailės muziejuje. Čia tiesiog galima gyventi savaitėm, akimis ryjant visus nuostabius paveikslus, nuotraukas, skulptūras ir kitus dirbinius.
Siunčiu kuo geriausius linkėjimus ir bent vieną mažytę to lobio kopiją. Pamačiusi iš karto prisiminiau Jus!

Jūratė

07 16 02
Mielas dėstytojau,

Nors lauktuvių sakiau laukti tik rudenį, bet persigalvojau ir siunčiu kai ką dabar. Tai brošiūrėlės iš to garsaus Columbia College šiuolaikinės fotografijos muziejaus. Jau rašiau, kad pavadinimas mane šiek tiek nuvylė, nes iš tokio pavadinimo pati tikėjausi išvysti daugiau nei tris autorius. Geriausiu atveju tai galerija, bet tikrai puiki kaip GALERIJA, ne MUZIEJUS. Trijų aukštų ir 34 kartus didesnė už Kauno „Fuji”. Bet kas man patiko jos sistemoj – joje yra kokios keturiospenkios fotolaboratorijos studentams, salė pokalbiams! Kas iš to, kad Jums čia viską rašau, – viską reikia pamatyti savo akimis. O maniškės tiesiog nušvito pagaliau po tokio ilgo laiko pamatę neblogas fotografijas, pagaliau – patekę į parodą, nes ankstesniame darbe – Michigano atrakcionų parke jos tiesiog ėjo iš proto kiekvieną dieną matydamos nutukusius, tiesiog išsipūtusius tūkstančius amerikiečių – tiek suaugusių, tiek vaikų. Tai tikrai vargina ir protą, ir akis. Bet nenoriu rašyti liūdnai – dabar akeles ganau po Chicagos dangoraižius ir ieškau vis naujų parodų. Jei dar ką nors įdomaus ar nepaprasto rasiu – pranešiu.

Jūratė

08 20 02
Mielas dėstytojau,

ia vis dar aš laikas nuo laiko Jus vis sutrukdau. Bet negaliu, negaliu nepasidžiaugti ir nepasidalinti visu tuo, ką atrandu.
Amerikoj gyvenu kaip koks piligrimas ir adresus keičiu, vos tik apšylu kojas. Tris savaites prabuvusi, o tiksliau pramindžiojusi ir pražiūrėjusi Chicagą, kurios tepamačiau truputėlį, atvažiavau į Wisconsiną – į tokį mažutį miestelį kaip mūsų Klaipėda. Ir pirmiausias dalykas, kurį susiradau, – biblioteka. Dėstytojau, mielas dėstytojau, ar Jūs galit įsivaizduoti, koks čia lobis paslėptas tarp tų keturių didžiulių sienų, dešimčių lentynų ir stalčių?!?! LOBIS! Meno skyrius beveik toks, kaip ir mūsų skaitykloje, bet eini tarp lentynų, ir akys dega, kojos linksta skaitant pavadinimus. Knygos didelės, storulės gundo savo užrašais – Mone, Mone Živerni sodas, Pikaso, o viršutiniam kairiam kamputy šelmiškai įsitaisęs Maplethorpas net nesistengia gundyti – jis ir taip žino, kad jį kas nors paims.

Kad ir kaip berašyčiau – knygų tiek daug ir tokių, kad iš tiesų norisi turėti stebuklingą lazdelę ir jas visas perskaityti. Kai jų tiek daug – net nežinia už kurios griebtis – imu tą, šita geresnė, o aną būtina perskaityti. (Norėčiau mokėti išsirinkti knygas.) Ir taip beversdama knygas radau netgi Macijausko „Mano Lietuva”. Sunku patikėti, bet akys nemeluoja.

O dabar – kad ir kaip išsiilgusi namų ir Kauno, bet noriu likti čia, kad perskaityčiau bent 1/10 tų knygų. Nors man čia ir nesiseka, bet Amerika – vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuos patyriau. Kaip nepaprasta dovana, kuria negaliu džiaugtis viena.

Jūratė


(c) Universitas Vytauti Magni